Mūsų darbo laikas: I-V: 9:00-12:00 ir 17:00-20:00 VI: 9:00-12:00
Bal 19, 2016 |
Aktuali informacija, Viskas apie šunis,  |
vidmantas

Dirofiliariozė

 
 

‎Dirofiliariozė – tai zoonozinė liga, kuria gali užsikrėsti šunys, katės, šeškai, laukiniai gyvūnai ir net žmonės. Dirofiliariozę platina kraujasiurbių uodų, dažniausiai Anopheles, Culex ir Aedes, Mansonia šeimų, patelės, kurios siurbdamos kraują perduoda šeimininkui ligos sukėlėjus. 

‎Dirofiliariozė – tai zoonozinė liga, kuria gali užsikrėsti šunys, katės, šeškai, laukiniai gyvūnai ir net žmonės. Dirofiliariozę platina kraujasiurbių uodų, dažniausiai Anopheles, Culex ir Aedes, Mansonia šeimų, patelės, kurios siurbdamos kraują perduoda šeimininkui ligos sukėlėjus.

Yra 2 dirofiliariozės formos. Tai širdies dirofiliariozė (širdies kirmėlės), kurią sukelia Dirofilaria imitis lervos ir poodinė dirofiliariozė (odos kirmėlės), kurią sukelia Dirofilaria repens lervos. Dirofilaria imitis suaugę kirminai lokalizuojasi ir pažeidžia širdį, o Dirofilaria repens dažniausiai aptinkami poodiniuose, tarpraumeniniuose audiniuose.

Kur paplitusi liga?
Dirofiliariozė paplitusi daugelyje vidutinio klimato šalių, ypatingai JAV, Kanadoje, Pietų Europoje, Azijos šalyse, Jungtinėje Karalystėje. Taip pat vis daugiau atvejų diagnozuojama ir Lietuvoje, tiek žmonių, tiek gyvūnų tarpe. Ligos plitimą įtakoja vis šiltėjantis pasaulio klimatas, uodų daugėjimas, bei naminių gyvūnų judėjimas, nes atsivežant gyvūną iš kitos šalies, kartu su juo galima atsivežti šių parazitų.

Kaip užsikrečiama šia liga?
Suaugę helmintai, priklausomai nuo Dirofiliarijų rūšies, pilnai subręsta ir dauginasi užkrėstų gyvūnų širdies dešiniajame skilvelyje, plaučių arterijose (Dirofilaria imitis) arba poodiniame audinyje, aplink raumenį po fascijomis (Dirofilaria repens). Po poravimosi patelės išleidžia lervas, vadinamas mikrofiliarijomis, kurios patenka į cirkuliuojantį kraują. Tolesniam jų vystymuisi reikalingas tarpinis šeimininkas – uodas. Kai uodas siurbia užsikrėtusio gyvūno kraują, kartu su juo patenka ir mikrofiliarijos, kur vyksta jų tolesnis vystymasis iki L3 (invazinės lervos) stadijos. Vystymosi laikotarpis priklauso nuo aplinkos temperatūros. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo greičiau lerva tampa invazine, pvz.: esant 30 C temperatūrai lervos subręsta per 8 dienas, o esant mažesnei nei 18 C temperatūrai, jų vystymasis gali užtrukti 2 mėnesius. Vidutiniškai vystymasis užtrunka apie 2 savaites. Kai temperatūra nukrenta žemiau 14 laipsnių, vystymasis sustoja. Tai reiškia, kad gyvūnui liga gali būti perduota tik šiltu metų laiku. Pavyzdžiui Lietuvoje daugiausiai birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.
Toks uodas, pasimaitinęs sveiko gyvūno krauju, prileidžia į kraują invazinių lervų ir taip jį užkrečia. Patekusios lervos toliau vystosi ir migruoja, taip pažeisdamos kraujagysles ir audinius. Ligos inkubacinis laikotarpis (laikas nuo tada kai gyvūnui įkando užkrėstas uodas iki tada kai suaugusios kirmėlės pradeda išskyrinėti mikrofiliarijas) šunims trunka apie 6-9 mėnesius, o katėms 8 mėnesius. Tai reiškia, kad ligą diagnozuoti galima tik praėjus daugiau nei pusmečiui po užkrėtimo.

 

Kas dažniausiai serga?
Pastebėta, kad šunys serga dažniau nei katės. Lytis ir veislė įtakos neturi. Užsikrėsti gali bet kokio amžiaus šunys, bet pastebėta, kad liga paplitusi tarp 3-8 metų amžiaus šunų. Didžiausia rizika yra užsikrėsti lauke, arti vandens telkinių, miškų laikomiems gyvūnams. Taip pat didelė rizika yra užsikrėsti gyvūnams, kurie kartu su šeimininkais keliauja į šilto klimato šalis.

Kokie ligos simptomai?
Užsikrėtus D. repens nematodais dažnai jokių klinikinių požymių nebūna, tačiau galima pastebėti tokius simptomus:
*padidėjęs odos niežulys,
*odos patinimas,
*įvairaus dydžio poodiniai mazgeliai (juose randamos suaugusios kirmėlės)
*kitokio pobūdžio odos pažeidimai (odos paraudimas, žaizdos, opos, išplikimai, abscesai).
Retais atvejais kai užkrėtimas didelis, gyvūnui gali pasireikšti vėmimas, karščiavimas, anoreksija, limfmazgių padidėjimas, konjunktyvitas.
Užsikrėtus D. imitis kirminais taip pat galima nepastebėti jokių klinikinių simptomų. Kai kuriems gyvūnams gali sumažėti apetitas, kristi svoris, atsirasti vangumas, sumažėti ištvermė treniruočių metu. Vienas iš pirmųjų požymių, tai kosulys, dusimas. Sunkiais atvejais, trūkus smulkioms plaučių kraujagyslėmis, kosint gali pasirodyti kraujas. Esant didelei kirminų invazijai, gali vystytis širdies nepakankamumas, anemija, ascitas ir gyvūnas nugaiš.

Diagnozavimas
*Kraujo hematologinis tyrimas: nustatoma anemija, eozinofilija, bazofilija, neutrofilija.
*Šlapimo tyrimas: padidėjęs baltymų kiekis.
*Šviežio kraujo tepinėlio mikroskopavimas: aptinkama kraujyje migruojančios mikrofiliarijos.
*Modifikuotas Knott testas ir PGR tyrimas: juos atliekant galima ne tik nustatyti užsikrėtimą, bet ir diferencijuoti Dirofiliarijų rūšį.
*Serologiniai ekspress testai – nustato tik užsikrėtimą D. imitis (širdies kirminais)
*Širdies kirminus ir pokyčius plaučiuose bei širdyje galima aptikti atliekant krūtinės ląstos rentgeną ar echoskopavimą.

Kaip gydoma?
Suaugę kirminai šalinami tik chirurginiu būdu, pašalinant juos iš susidariusių mazgelių odoje ar susikaupusių širdies dešinėje pusėje. Kai gyvūnui pasireiškia sunkūs klinikiniai simptomai, dusulys, širdies nepakankamumas, atitinkamai skiriami vaistai. Tai gali būti diuretikai, priešuždegiminiai vaistai, kortikosteroidai, antibiotikai. Griežtai ribojamas fizinis aktyvumas. Taip pat skiriami vaistai, sudėtyje turintys moksidektino, milbemicino oksimo, ivermektino ar selamektino, kurie naikina mikrofiliarijas kraujyje. Gydant šiais preparatais, mikrofiliarijos iš kraujo išnyksta per 2-4 savaites.

Kaip apsisaugoti nuo šios ligos?
Naudoti profilaktines priemones, kurios užkerta dirofiliarijų vystymąsi. Tai gali būti lašiukai, lašinami ant odos, antkakliai ar tabletės, kurių sudėtyje yra moksidektino, milbemicino oksimo ar selamektino. Patartina šias priemones naudoti ištisus metus ir ypatingai šiltu metų laiku, kai pradeda skraidyti uodai. Jei šuo yra suaugęs ir gyvena netoli miškų, upių, ežerų ar keliavo po užsienio šalis, patartina prieš tai išsitirti kraują ar nėra užsikrėtęs dirofiliarijomis, tik tada pradėti naudoti profilaktines priemones. Dėl prevencinių priemonių pasirinkimo savo augintiniui kreipkitės pas savo veterinarijos gydytoją, kuris padės jums išsirinkti tinkamiausią produktą